Seniai čia ką rašiau.

Netikėtai kažkaip atėjo čia žinia apie naują Sigur Ros albumą. Gi "Takk" buvo išleistas vos 2005 metais. Na, trys metai vis tik nemažai, greitai jie prabėgo.

Ir štai į mailą parėjo jų žinutė apie naują albumą. Oho!
Ko tikėtis? Agaetis Byrjun, {} ir Takk buvo tikrai trys iš eilės stiprūs albumai, kurie tyrinėjo gana skirtingas emocijas. Kas trečiame turėtų skambėti, kad jaustum pasitenkinimą klausydamasis, bet nekiltų mintis apie tai, jog šitai esi jau kažkur girdėjęs?
Kažkaip maniau, kad albume turėtų labai ryškiai jaustis kitų tautų/stilių muzikos motyvai: latino, tango, something else. Šitas mano spėjimas buvo paremtas…

Ale koks pravalas.
Buvau tikrai ilgokai užmetęs naujų grupių paiešką, bei apskritai naujos muzikos beveik nesieškojau, klausiausi tik tai, ką turėjau iki šiol susikaupęs.
Dabar, galvojau, perbėgsiu per savo top50 ir susirinksiu, ką jie pastaruoju metu išleidę…

Ir čia viskas, kas naujesnio tame sąraše:

Mogwai - Zidane: A 21st Century Portrait
The Cat Empire - So Many Nights
The Beta Band - Heroes to Zeros
The Crystal Method - Drive
Morcheeba - Dive Deep
Múm - Go Go Smear the Poison Ivy
Clap Your Hands Say Yeah - Some Loud Thunder
Daft Punk - Alive 2007

Vos 8 albumai :(…

Pirmaisiais žurnalo įrašais turėjau mintį nuolat aprašinėti tai, ką klausau (juk taip smagu vėliau skaityti, ką kažkada prirašei). Kurgi ne… Gyvenime truputį per daug yra ką veikti. Neišeina reguliariai rašyt, tai bandysiu nereguliariai rašyt.

Kažkokia nostalgija apėmė. Tai gal prirašysiu (kiek pamenu), kaip vystėsi mano muzikos supratimas?

Bandom.

Kažkas rimtesnio čiuju prasidėjo nuo 12 m. Iš draugo gavau paklausyti The Prodigy. Kablys! O kadangi kažkaip kitko nelabai gavau, tai šituos klausydavau per dienų dienas. Tais laikais atsiminiau kiekvieno kūrinio kiekvieną semplą, kada kas prasideda, kaip skamba, kas po sekundės bus :) Nu šiaip pagalvojus, gerai, kad nuo jų pradėjau…

Broken Social Scene'ų antrasis albumas You forgot it in people tikriausiai liks mano albumų top10 dar tikrai ilgam laikui. Kai po milijono klausymų (čia dar prieš ateinant į last.fm, tad mano topuose to nelabai matyti) tiesiog iščiulpiau šį albumą (ir vis tiek neužkniso), susiveikiau trečiąjį jų albumą, pavadintą jų paties vardu: Broken Social Scene.

Paklausiau vienąsyk.
Paklausiau darsyk.
Pasakyti tai, kad šis albumas visiškai nepateisino mano lūkesčių, būtų per švelnu. Tikėjausi ano albumo kūrinių Shampoo suicide, Late Nineties Bedroom Rock for the Missionaries, Pitter Patter Goes My Heart ar Anthems for a Seventeen Year-Old Girl tęsinių.…

Labai nustebau pamatęs, jog Audioslave'ai vos po metų išleido dar vieną albumą. Na, kai taip greit "pagamino" dar vieną albumą, nori nenori, vis tiek kyla kažkoks įtarkimas, ar čia nebus koks nesubrandintas darbas. AMG įvertino taip: "Revelations is the most diverse Audioslave record to date".

Paklausiau albumą gal kokius 4 kartus. Kaip ir su visais Audioslave'ų albumais, man kiekvienąkart būna didelis nusivylimas, nes vis tikiuosi išgirsti kažką RATM'iško. Deja, nėr nėr to ir šitame albume.
Gal per mažai klausiau, tačiau beveik niekas neįstrigo iš albumo. Jeigu dirbu ką nors klausydamasis šio albumo, tai dažniausiai vienintelis dalykas, kuris atkreipia mano dėmesį,…

Edit: pasirodo, jog sumaišiau albumų tvarką. Fingers Crossed pasirodo yra debiutinis jų albumas. Na dzin, toliau esančio teksto netaisiau.

Man tikrai patiko Architecture in Helsinki pirmasis albumas In Case We Die. Jis skleidė kažkokią gerą nuotaiką, entuziazmą, šiek tiek chaotiškumo, šiek tiek netradicinio skambesio.
Kažkodėl ilgai nesiteikiau paklausyti antrojo jų albumo. Gal dėl to, jog pradėjęs klausyti AiH, atradau Broken Social Scene (kurio albumas You forgot it in people tiesiog užvežė mane), paskui dar kelias grupes, na žodžiu nukeliavau į lankas. Grįžtam prie AiH. Šiaip kažkodėl maniau, kad tas jų In Case We Die buvo vienintelis jų albumas, tad…